Automobilio galinio vaizdo veidrodėlis
Automobilio galinio vaizdo veidrodėlis laikui bėgant turėjo skirtingus pavadinimus ir buvo skirtingose vietose. Jis buvo montuojamas ant priekinio sparno, durelių šone, salone, ant atsarginio rato ir kitose vietose. Tačiau pagrindinė jo užduotis buvo matyti, kas vyksta gretimoje eismo juostoje. Šiandien galinio vaizdo veidrodėliai yra standartinė kiekvieno automobilio dalis.
Manoma, kad galinio vaizdo veidrodėlio istorija prasideda 1911 m., kai Ray’us Harrounas „Indianapolis 500“ lenktynėse savo lenktyniniame automobilyje „Marmon Wasp“ sumontavo galinio vaizdo veidrodį, kad galėtų stebėti paskui jį važiuojančius priešininkus. Tuo metu buvo įprasta, kad su lenktynininku automobilyje važiuoja ir mechanikas, kuris komentuoja situaciją aplinkui. R. Harroun‘ui mechaniko nereikėjo, dėl to automobilis svėrė mažiau ir jis laimėjo tas lenktynes.
Pirmasis automobilio veidrodžio patentas buvo suteiktas Elmeriui Bergeriui 1921 m. Todėl jis laikomas prietaiso išradėju. Beje, Bergeris pavadino veidrodį „policininko stebėtoju“ ir reklamuodamas prekę teigė, kad jis padeda susekti, kur yra policininkai. Beprotiška, bet ši idėja virto svarbiu indėliu į automobilių pramonę!
Tuo metu dauguma vadinamųjų Amerikos greitkelių tebuvo dvi juostos. Šoninio vaizdo veidrodžių poreikis buvo minimalus. Dėl to jie buvo laikomi tik prabanga. Šoniniai veidrodėliai dažnai buvo montuojami prie priekinių sparnų ir šoninių atsarginių padangų. Jie taip pat galėjo būti sumontuoti vairuotojo durų staktos viršuje. Dabar jie dažniausiai yra šalia automobilio A statramsčio.
Automobilių kompanijos iš pradžių nesiūlė veidrodžių serijiniuose automobiliuose. Kam jų reikia vienos eismo juostos keliuose? Veidrodžiai, kaip pasirenkami priedai, išpopuliarėjo po 1956 m. JAV Federalinio greitkelių įstatymo, dėl kurio atsirado mums žinomi ir mėgstami kelių eismo juostų greitkeliai.
Šiuolaikinės veidrodėlių versijos turi naudingų funkcijų, tokių kaip daugiakryptis reguliavimas, apsauga nuo akinimo, signalai, galintys įspėti vairuotojus, jei kitas automobilis yra jų aklojoje zonoje ir kt.
Vienas iš beprotiškiausių veidrodžių automobilių istorijoje buvo „Passing Eye Mirror“ („Pravažiuojančios akies“ veidrodėlis). Veidrodėlis buvo sukurtas tam, kad vairuotojas matytų priešpriešinio eismo juostą, kai jam trukdo kita transporto priemonė, važiuojanti tiesiai prieš jį. Išorinis veidrodėlis užfiksuoja artėjančios eismo juostos vaizdą ir atspindi vaizdą į vidinį veidrodėlį, o tai leidžia vairuotojui žinoti, ar saugu prasilenkti neįsukus į kelio vidurį.
Dabar, aukštųjų technologijų automobilių amžiuje, galinio vaizdo veidrodėlis vis dažniau keičiamas kameromis. Nors kai kurie automobilių gamintojai naujuose modeliuose dabar siūlo ir šonines galinio vaizdo kameras, stikliniai vaizdo veidrodžiai šiandien išlieka nepakeičiama automobilių saugos priemone.