GAZ-21 „Volga“ – tarybinių vidurinės klasės lengvųjų automobilių serija, 1956–1970 m. gaminta Gorkio automobilių gamykloje (GAZ). Iš viso pagaminta 639 478 vienetų „Volga“ buvo laikomas prestižiniu tarybiniu automobiliu, buvo prabangiausias paprastam gyventojui įperkamas automobilis.
M-21 “Volgos” projektavimas prasidėjo 1953 m. Ji turėjo tapti M-21 „Pobeda“ alternatyva, tik aukštesnės klasės ir brangesnė. Kaip pagrindas, buvo paimti “Pobedos“ agregatai. Kai kurie iš jų buvo pilnai perdirbti, kiti pasiliko be pakeitimų. Manoma, kad tai „Ford Customline“, „Ford Crestline“ ar „Ford Mainline“ kopija. Kai kurie šaltiniai teigia, kad gamykla buvo nupirkusi „Ford Mainline“” tam, kad galėtų jį ištyrinėti. Tačiau, nors kėbulo linijos yra panašios į minėtus „Ford“ modelius, skirtingai negu M-400 ar VAZ-2101 Volga nėra kokio nors automobilio kopija.
Pirmoji „Volga“ karta buvo panašiausia į „Ford Mainline“, nes turėjo horizontalias radiatoriaus groteles, kurių priekyje buvo įkomponuota žvaigždė. Pasak oficialios informacijos, maršalui Georgijui Žukovui, vertinusiam vieną pirmųjų bandomųjų egzempliorių, 1955 metais nepatiko radiatoriaus grotelės. Dizaineriai, norėdami įtikti maršalui, skubiai prie jų pritaisė žvaigždę. Beje, todėl žmonės 1957 metų modelį pakrikštijo „Žvaigžde“, antrąją „Volga“ kartą – „Rykliu“, trečiąją – „Banginio ūsu“. Visos trys kartos labiausiai skyrėsi priekinėmis grotelėmis, kurias gerai apibūdina šios pravardės. Beje, pirmosios serijinės “Volgos” buvo dažomos nitroemale ir pagamintos iš belgiško plieno.
1959 metų pradžioje su antrąja karta automobilio išvaizda šiek tiek pasikeitė. Buvo pakeistas radiatoriaus apiforminimas (16 vertikalių skylių), priekinis buferis bei pažibinčiai. Gale buvo sumontuoti guminiai purvasargiai. Ant priekinės sėdynės nugarinės dalies buvo pritvirtinti minkšti laikikliai bei peleninė gale sėdintiems keleiviams. Atsirado priekinio stiklo plovimo mechanizmas.
Be išorinių pasikeitimų, gamykloje atsirado naujų technologijų: kėbulai dabar buvo gruntuojami, juos panardinant į baseiną su gruntu. Tai žymiai padidino mašinos atsparumą rūdims.
1962 metais buvo atliktas paskutinis „radikalus“ „Volga“ išvaizdos pakeitimas. Trečios laidos automobiliai skyrėsi radiatoriaus grotelėmis (36 vertikalūs plyšiai), buferiais, apačios dekoravimu, gamyklos ženklu, pažibinčiais, galiniais žibintais bei galinio numerio apšvietimo žibintu. Sumažėjo chromuotų detalių, o labiausiai į akis krintanti detalė, tapusi ir pačios „Volga“ simboliu, šokantis elnias taip pat išnyko nuo kapoto. Stipriai modernizuotas buvo ir variklis – jo galingumas pakeltas iki 75 AJ.
Per visą šio modelio istoriją iki 1970 m. išleista daug įvairių tarnybinėms reikmėms, eksportui pritaikytų modifikacijų (taksi, milicija, KGB ir t.t.), automobilių su dyzeliniu varikliu, su universalo kėbulu. Pradžioje GAZ-21 „Volga“ gaminta ir su automatine greičių dėže, bet greitai šios modifikacijos atsisakyta, nes nuo amerikietiško originalo nukopijuotas agregatas pasirodė nepatikimas ir jo nebuvo galima aptarnauti kiek labiau nuo Maskvos ar Leningrado nutolusiuose miestuose.
Antrosios serijos Volgose nebeliko ir centrinės tepimo sistemos. Sukurta pagal amerikietišką pavyzdį ji neatlaikė rusiškos eksploatacijos sunkumų. Jos vamzdeliai linko ir trūkinėjo, gamyklose trūko tepalams atsparios gumos.
Šiuo automobiliu važinėdavo tarybinė nomenklatūra – jis būdavo skiriamas kolūkių pirmininkams, gamyklų vadovams, partiniams veikėjams, kosmonautams, kitiems „ypatingai nusipelniusiems tarybinei liaudžiai“.
Automobilis eksportuotas į daugelį šalių Vakarų, Pietų Europoje, Artimuosiuose Rytuose. Dabar GAZ-21 „Volga“ yra populiarus automobilių kolekcionierių objektas.
